Sergej Stoma, nevyriausybinės organizacijos „Diversity Development Group“ tyrėjas

Nevaldomi gaisrai pietų Europoje dar kartą priminė apie negrįžtamus klimato kaitos pokyčius, kurie vis labiau veikia kasdienį mūsų gyvenimą. Kad poveikis juntamas visur ir visų, galėjo įsitikinti ir tūkstančiai keliautojų, šią vasarą evakuotų iš Graikijos salų. Daugelis jų atvyko iš šaltesnio nei Graikija klimato šalių – gerai, kada namai yra ten, kur vėsu ir saugu. O ką daryti, kai gyvenimas namuose nebepakeliamas?

Ugniagesys žvelgia į mišką po gaisro, pixels.com nuotr.

Pastaruoju metu populiarėjantis terminas „klimato migrantas“ arba „klimato pabėgėlis“ yra vartojamas kalbant apie asmenis, kuriems teko palikti savo gyvenamąją vietą dėl klimato kaitos sukeltų katastrofiškų reiškinių: sausros, potvynių, gaisrų arba tiesiog nepakeliamo karščio. Vieno tikslaus tokių asmenų apibrėžimo nėra, tuo labiau, kad klimato poveikis gali būti ir netiesioginis, pavyzdžiui, dėl potvynio sunaikinta infrastruktūra ir prarastos darbo vietos, suprastėjusi šalies ekonominė situacija. Tačiau visus šiuos žmones klimato kaitos padariniai priverčia pakeisti įprastą gyvenamąją vietą ir tai – ne asmeninio pasirinkimo klausimas.

Tikslus tokių asmenų skaičius nėra žinomas, tačiau, remiantis organizacijos „Internal Displacement Monitoring Centre“ duomenimis, skaičiuojama, kad nuo 2008 m. daugiau nei 375 milijonų žmonių visame pasaulyje buvo priversti palikti savo gyvenamąsias vietas dėl potvynių, vėjo audrų, žemės drebėjimų ar sausrų. Vien 2022 m. – 32,6 mln. Palyginimui, remiantis JT pabėgėlių agentūros duomenimis, prieglobsčio arba kitokios tarptautinės apsaugos prašytojų praėjusiais metais pasaulyje buvo beveik 11 milijonų. Tad jei šiuo metu atvykstančių pabėgėlių skaičiai yra iššūkis, klimato migracija bus (o gal jau yra) bent kelis kartus didesnė problema.

Vyras neša vaiką patvinusia gatve, pexels.com nuotr.

Įprastų pabėgėlių priėmimo klausimą Lietuvoje sprendžia „prieglobsčio gavėjo“ teisinis statusas. Iš esmės užsieniečiui reikia įrodyti, kad savo kilmės šalyje jis ar ji yra persekiojami arba yra iškilusi tiesioginė grėsmė gyvybei. Jeigu asmuo atitinka įstatymo keliamus reikalavimus, suteikiamas prieglobstis, socialinės garantijos, pagalba integruojantis ir kuriant gyvenimą Lietuvoje. Tačiau vadinamieji „klimato migrantai“ neturi jokios tarptautinės apsaugos ir galimybių teisėtai persikelti į Lietuvą ar kitas šalis. Klimato kaita ir stichinės nelaimės nepatenka į sąrašą aplinkybių, kurių pagrindu galėtų būti suteiktas prieglobstis Lietuvoje.

Nors tarp asmenų, nelegaliai kertančių Lietuvos sieną, gali būti klimato migrantų, tačiau duomenų apie tai neturime. Iš tikrųjų apie didžiosios dalies asmenų, bandžiusių kirsti Lietuvos sieną, atvykimo priežastis nežinome nieko, o institucijos tokios informacijos nerenka. Ar žmogus atvyko dėl katastrofiškų gamtos reiškinių, pavyzdžiui, jo ar jos gyvenvietė buvo užlieta, ar dėl užsitęsusios sausros baigėsi maistas bei vanduo – niekada nesužinosime. Tokių klausimų Lietuvos tarnybos paprasčiausiai neužduoda. Su klimato migrantais ne tik nežinome kaip elgtis, nežinome net, kas jie ir kiek jų yra.

Nesant pagrindui suteikti prieglobstį užsieniečiai, neturintys vizų ar leidimų gyventi Lietuvoje, paprastai išsiunčiami atgal į savo kilmės šalis. Tačiau ką darysime, jei kilmės šalys fiziškai nebeegzistuos (atsidūrs po vandeniu) arba dėl gamtinių sąlygų į ją grįžti galimybių nebus? Prognozuojama, kad dalis salų-valstybių kaip Maldyvai, Kiribatis, Vanuatu ir dar bent septynios salos per artimiausius dešimtmečius gali atsidurti po vandeniu. Negyvenamais gali tapti ir ištisi didmiesčiai. Jų atvykimui Lietuvos teisinė sistema nėra pasiruošusi. O ar bent kiek ruošiasi? Kokie svarbiausi mūsų namų darbai?

Maldyvai, pexels.com nuotr.

Pirmasis žingsnis būtų pradėti rinkti išsamesnius duomenis apie į Lietuvą atvykstančius asmenis. Nustačius, kiek žmonių atvyksta dėl su klimato kaita susijusių priežasčių, galėtume tiksliau prognozuoti, kiek skaičiai galėtų didėti ateityje.

Taip pat svarbu tobulinti Įstatymą dėl užsieniečių teisinės padėties. Norėdami išvengti naujos pabėgėlių krizės, privalome turėti aiškų veiksmų planą, kaip pasirūpinti asmenimis, kurių gyvybei tiesioginis pavojus negresia, tačiau grąžinti juos į kilmės šalį galimybės nėra. Tai ypač svarbu, jei norime užtikrinti, kad atvykėliai būtų ne našta socialinės apsaugos sistemai, o talentingiausi ir aukščiausią pridėtinę vertę kuriantys profesionalai.

* * *

Sergej Stoma yra Diversity Development Group tyrėjas, specializuojasi žmogaus teisių ir migracijos srityse.

Komentaras parengtas įgyvendinant projektą „Mano teisės: Kokybiško žmogaus teisių diskurso stiprinimas Lietuvoje“. Projektas yra Aktyvių piliečIų fondo, finansuojamo Norvegijos finansinio mechanizmo lėšomis, dalis.