Kęstutis Grumodas | Atstumianti Lietuvos migracijos politika

separator
Kęstutis Grumodas, nevyriausybinės organizacijos „Diversity Development Group“ tyrėjas

Kęstutis Grumodas, nevyriausybinės organizacijos „Diversity Development Group“ tyrėjas

 

Jau daugiau nei dvejus metus visuomeninio transliuotojo LRT internetiniame puslapyje reguliariai pamatysime tokią antraštę: „Pasienyje su Baltarusija apgręžta X neteisėtų migrantų.“ Nors iš pirmo žvilgsnio ši antraštė atrodo gana objektyviai ir nekaltai, ji visgi nusipelno detalesnės analizės. Šios antraštės nagrinėjimas mums gali padėti suprasti, kas iš tiesų vyksta ne tik Lietuvos-Baltarusijos pasienyje, bet ir visos Europos Sąjungos paribiuose. Panagrinėkime, kas yra „X“, „neteisėti migrantai“ ir ką reiškia, kad jie buvo „apgręžti“.

„X“ yra tą dieną oficialioje statistikoje užfiksuotas atstūmimų skaičius. Pavyzdžiui, 2023 m. gruodžio 2 d. toks skaičius buvo 17. Tačiau ką reiškia šis skaičius? Kaip rašo migracijos naujienų portalas „InfoMigrants“, šis skaičius nebūtinai reiškia, kad tą dieną sieną bandė kirsti 17 žmonių. Iš tiesų tai gali būti kelios mažesnės asmenų grupės, kurios į Lietuvą nesėkmingai bandė patekti daugiau nei vieną kartą. Į Lietuvą bandantys patekti žmonės gali būti atstumiami kelis kartus, ir kiekvienas toks atstūmimas bus įskaičiuotas į šią statistiką.

Taigi, „X“ nebeatrodo toks grėsmingas skaičius. Per paskutinį atstūmimų stebėjimo iniciatyvos “Protecting Rights At Borders” (PRAB) ataskaitinį laikotarpį (2023 m. gegužė-rugpjūtis) prie Europos Sąjungos sienų buvo užfiksuota 9 515 atstūmimų, o Lietuvoje – 463 atstūmimai. Tuo tarpu, nuo 2022 m. vasario 24 d. Europos Sąjungoje priėmėme beveik 5 milijonus nuo karo bėgančių žmonių iš Ukrainos. Turint galvoje šį kontrastą ir ką tik aptartą nepatikimą statistikos skaičiavimo procesą, vadinti šią situaciją „krize“ paprasčiausiai nėra tikslu.

Verta atkreipti dėmesį į žodį „migrantai“, kurio alternatyva galėtų būti „pabėgėliai“ ir „prieglobsčio prašytojai“. Šie terminai Lietuvoje turi sąlyginai neigiamą reikšmę, bet juos vartodami pripažįstame, kad šie žmonės bando nuo kažko bėgti ir kad jų bandymas kirsti sieną yra bent iš dalies suprantamas. Ne be reikalo žmones, atvykstančius iš Ukrainos, vadiname karo pabėgėliais (net jei teisiškai daugumai jų suteikta laikinoji apsauga, o ne politinis prieglobstis). Pabėgėliai dažnai kontrastuojami su tariamais „ekonominiais migrantais“ – šis terminas turi dar prastesnes konotacijas. Kai žmones pasienyje vadiname migrantais, o ne pabėgėliais ar prieglobsčio prašytojais, neišvengiamai jiems prikabiname „ekonominio migranto“ etiketę. Tai padarius tampa lengviau pateisinti žmogaus teisių pažeidimus, Problema su „pabėgėlio“ ar „migranto“ etiketėmis, pasak mokslininkų, yra ta, kad jas naudodami norime žmones sudėti į aiškias dėžutes (vieni aiškiai yra pabėgėliai, o kiti – tik migrantai). Iš tiesų realios žmonių patirtys į tokias dėžutes netelpa. Šios kategorijos turi realias pasekmes – vieniems jos suteikia apsaugą, teises ir išteklius, o kitiems jas atima.

Dar didesnį neigiamą krūvį antraštei suteikia žodis „neteisėtų“. Tam, kad asmuo galėtų paprašyti jam suteikti prieglobstį, jis ir turės neteisėtai kirsti sieną, nes tik kirtus sieną apskritai įmanoma pareigūnams pateikti prašymą gauti prieglobstį (valstybei tokį prašymą išnagrinėjus ir nusprendus suteikti prieglobstį, asmuo iš prieglobsčio prašytojo taptų pabėgėliu). Taip jau ilgą laiką veikia visame pasaulyje pripažinta 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencija dėl pabėgėlių statuso. Šiuo atveju vartojant žodį „neteisėti“ bandoma dėmesį nukreipti nuo neteisėtų valstybės veiksmų ir atsakomybę perkelti sieną kertantiems žmonėms. Teisingiau būtų klausti, kokias šių žmonių teises mes, kaip valstybė, esame įsipareigoję užtikrinti ir kodėl to nepadarome.

 

 

Pasienis / P. Peleckio / BNS nuotr.

 

 

Čia verta panagrinėti, kodėl vartojamas žodis „apgręžimai“. Šis žodis yra švelnesnė „atstūmimo“ forma. Baltarusijos sieną kirtusiems ir Lietuvoje atsidūrusiems žmonėms neleidžiama prašyti politinio prieglobsčio, o jie jėga išstumiami atgal į Baltarusijos sienos pusę. Kaip rašo „Greek Council for Refugees“, neleisdama suteikti prieglobsčio ir atstumdama migrantus atgal į Baltarusiją, valstybė pažeidžia tarptautinės teisės įsipareigojimus, iš kurių pagrindinis yra negrąžinimo (non-refoulement) principas. Europos Sąjungos leidinyje teigiama, kad šis principas reiškia „valstybių narių įsipareigojimą jokiomis aplinkybėmis neišsiųsti ir negrąžinti jokio asmens (net jei jis yra neteisėtai atvykęs migrantas) į valstybes ar jų pasienio teritorijas, kuriose jiems grėstų persekiojimas, mirties bausmė, kankinimas arba kitoks nežmoniškas ar orumą žeminantis elgesys ar baudimas.“

Šis įsipareigojimas pažeidžiamas, nes pasienyje atsidūrę žmonės dažnai patiria smurtąPRAB ataskaitoje teigiama, kad abiejose pasienio pusėse trečiųjų šalių piliečiai mušami (rankomis ir lazdomis), nurenginėjami, įžeidinėjami ir išjuokiami . Jiems nesuteikiama galimybė pasinaudoti tualetu ar pavalgyti, atimami jų asmeniniai daiktai, prieš juos naudojamos ašarinės dujos, net ir prieš nepilnamečius . Human Rights Watch teigia, kad žiemos metu taip pat atsiranda nušalimo grėsmės. Ir visiškai nesvarbu, kad atstumdami šiuos žmones sienos pareigūnai jiems įteikia humanitarinius paketus – pasak PRAB, bandymas patekti į Europą išlieka viena iš labiausiai mirtinų kelionių iš savo šalių bėgantiems asmenims.

Paprastai visa ši atstūmimo politika pateisinama dėl „nacionalinio saugumo“ užtikrinimo. Čia verta atkreipti dėmesį, kad atstūmimų politika ne tik pažeidžia žmogaus teises, bet ir gali prisidėti prie nacionalinio saugumo grėsmių didinimo. Pavyzdžiui, atstūmimai vyksta ne vien ES-Baltarusijos pasienyje, bet ir prie Lenkijos sienos su Ukraina. Pasak PRAB ataskaitos, per gegužės-rugpjūčio laikotarpį Lenkijos-Ukrainos pasienyje buvo atstumtas 4 051 asmuo, iš kurių 3 462 buvo Ukrainos piliečiai. Teigiama, kad į Lenkiją iš Ukrainos neįleisti ne tik pirmą kartą atvykstantieji, bet ir tie, kuriems jau buvo suteikta laikinoji apsauga. Lietuvoje visi žinome, kad padėti Ukrainai yra esminis nacionalinio saugumo klausimas, tad mūsų vykdoma atstūmimo politika šiam tikslui gali kaip tik trukdyti.

PRAB ataskaitoje taip pat randame nuo karo Ukrainoje bėgusio, bet pasienyje atstumto žmogaus iš Afganistano istoriją. Jis pasakoja, kaip kartu su kitais pabėgo iš Rusijos, nes ši bandė juos panaudoti kaip „kuro lazdeles karui Ukrainoje.“ Pasiekus Baltarusiją jiems pasienyje kojas sukandžiojo baltarusių šunys. „Negali važiuoti nei į Afganistaną, nei į Rusiją, nei į Baltarusiją“, pasakoja žmogus. Tai dar kartą parodo, kaip etikečių klijavimas mums trukdo matyti realias žmonių patirtis. O žmogaus teisių atžvilgiu akli mūsų valstybės bandymai užtikrinti šalies nacionalinį saugumą gali kaip tik jam pakenkti.

Šio straipsnio tikslas anaiptol nėra Lukašenkos apologija. Kaip „Naroje“ rašė Karolis Vyšniauskas, mes visi suprantame, kad situacija pasienyje yra Baltarusijos ir Rusijos diktatorių bandymas sukelti politinę krizę pasinaudojant žmonėmis, kurie nesupranta, kur buvo įvelti. Nepaisant to, pasienyje vykdomi šiurkštūs žmogaus teisių pažeidimai yra nepriimtini, kad ir kiek kartų televizijoje ir spaudoje būtų pakartota frazė „nacionalinis saugumas“.

Apie Lietuvos atstūmimų politiką rašau ne pirmas, tad informacijos šia tema tikrai netrūksta. Tačiau, pasak mokslininkų, „vien tik duomenų niekada neužteks išspręsti problemas, kurios iš principo yra politinės. Visgi, deglu apšviesdami smurtą pasienyje sukuriame trintį, o ta trintis suteikia galimybę priešintis atstūmimo režimui“.

Taigi, tik politiniai sprendimai gali sustabdyti žmogaus teisių pažeidimus pasienyje. O iki tol – laikykime deglą ir kurkime trintį.

 

* * *

Kęstutis Grumodas yra Diversity Development Group tyrėjas, specializuojasi žmogaus teisių ir migracijos srityse.

Komentaras parengtas įgyvendinant projektą „Mano teisės: Kokybiško žmogaus teisių diskurso stiprinimas Lietuvoje“. Projektas yra Aktyvių piliečIų fondo, finansuojamo Norvegijos finansinio mechanizmo lėšomis, dalis.