Kodėl pašalpos ir laikina parama nepadeda atvykusiems tvariai integruotis?
2025-08-07
Angelika Ibrahimova: „Integracija prasideda nuo žmogiško ryšio, o ne nuo išmokų“
Angelika Ibrahimova – visuomenininkė, humanitarinių projektų vadovė, NVO „Asterics“ įkūrėja, moteris, kuri jau daugiau nei dešimtmetį padeda žmonėms, palikusiems savo namus dėl karo. Jos kelias į Lietuvą prasidėjo dar iki 2022 metų karo Ukrainoje – jau 2016-aisiais ji su šeima ir organizacija „Asterics“ glaudžiai bendradarbiavo su Lietuvos partneriais, sprendžiančiais pabėgėlių klausimus. Tačiau tik prasidėjus karui, Lietuva tapo vieta, kur Angelika nusprendė pasilikti ilgam.
Širdimi – Lietuvoje
Angelika pabrėžia, kad pasirinkti likti Lietuvoje lėmė ne tik logistinės aplinkybės, bet ir gilus kultūrinis ryšys. „Lietuviai – santūrūs, inteligentiški. Man artima ši kultūra.“ – sako ji. Nors jos gimtoji kalba – azerbaidžaniečių, o vėliau išmoko rusų ir ukrainiečių, šiandien Angelika pagauna save galvojant lietuviškai. „Lietuvių kalba labai sunki, bet jau daug ką suprantu“, – šypsosi ji.
Pagalba nuo pirmųjų karo dienų
Nuo 2016 m. veikianti NCO „Asterics“, kuri tapo platforma ilgalaikei ir tikslingai pagalbai nuo karo nukentėjusiems asmenims. Iš pradžių tai buvo savanoriška veikla – ji ir jos vyras, turintys daugiau nei 20 metų verslo patirtį, asmeniškai padėdavo pabėgėliams, remdavo vaikų namus. Tačiau augant poreikiui ir atsirandant vis daugiau vaikų, netekusių tėvų per karą, organizacijos veikla išsiplėtė: Ukrainoje buvo pradėti specializuoti projektai vaikams su negalia, bendradarbiauta su internatais, organizuotos edukacinės ir emocinės pagalbos iniciatyvos.
Vienas iš reikšmingiausių „Asterics“ projektų – „Sužeista širdis“ – skirtas paaugliams, kurių gyvenimai buvo sugriauti karo. Projektas pasiūlė jiems alternatyvą – vasaros stovyklą Lietuvoje, kartu su lietuvių bendraamžiais. „Mes norėjome parodyti, kad yra kitas kelias. Kad gyvenimas gali būti kitoks – saugus, turiningas, kupinas vilties“, – sako Angelika. Angelika su džiaugsmu pasidalino, kad iš pirmosios dvylikos vaikų grupės net dešimt vėliau įstojo į universitetus Lietuvoje, Lenkijoje, Vokietijoje. Kai kurie pasirinko socialinio darbo ar pedagogikos studijas – įkvėpti patirties, kurią patys gavo.
Vėliau projektas „Sužeista širdis“ peraugo į savanorišką programą: vyresni moksleiviai ir studentai iš Ukrainos pradėjo padėti vaikams internatuose, buvo įkurta savanorių mokykla, kurioje jaunimas mokėsi tinkamai bendrauti su karo nuskriaustais vaikais, teikti emocinę paramą. Vienu metu organizacija turėjo net 182 aktyvius savanorius. Šis projektas tapo ne tik pagalbos forma, bet ir bendruomenės stiprinimo pavyzdžiu – jaunimas išmoko rūpintis vieni kitais, formuoti empatiją, atsakomybę, lyderystę.
„Asterics“ projektai
Angelikos organizacija aktyviai dalyvauja tarptautiniuose „Erasmus+“ projektuose, organizuoja vaikų profesinio orientavimo stovyklas, kultūrinius mainus, ekskursijas. Visuose projektuose dalyvauja ir lietuvių, ir ukrainiečių vaikai. „Niekada neskirstau vaikų. Jie visi – mano vaikai.“, – tvirtai sako ji.
Angelikos organizacija „Asterics“ siekia tokios veiklos formos, kuri skatintų bendrystę, o ne atsiskyrimą. Šventės, edukaciniai renginiai, ekskursijos – viskas organizuojama taip, kad juose dalyvautų ne tik pabėgėliai, bet ir vietiniai vaikai, šeimos, bendruomenės nariai.
Didžiausia „Asterics“ organizacijos kliūtis – transportas
Didžiausia šiuo metu Angelikos vadovaujamos organizacijos, kurios būstinė įsikūrusi Klaipėdoje, kliūtis – transporto trūkumas. Net elementari kelionė į Vilnių, dokumentų sutvarkymui ar vizitui į ambasadą, moterims su mažais vaikais tampa iššūkiu. Vienoms nėra su kuo palikti vaikų, kitoms – trūksta lėšų net bilietui. Organizacija per daugiau nei dešimtmetį veiklos nė karto neskelbė viešų aukų rinkimų. Visi projektai – nemokami dalyviams. Šis nuoseklus pasirinkimas grįstas stipria vertybine laikysena – savanoriška veikla neturi virsti pinigų rinkimo platforma, o turi būti paremta pasitikėjimu ir bendryste.
„Jei galėtume dažniau keliauti – mažais autobusais, mikroautobusais – parodyti šalį, jos regionus, istoriją, skonius, faktūras – nuo karo nukentėjusiems asmenims, atvykusiems į Lietuvą, atsirastų tikras jausmas, kad jie čia – ne šiaip atvykę. Kad jie čia gyvena. Ir tai – didžiulis skirtumas“, – įsitikinusi Angelika. Tokie, atrodytų, paprasti dalykai – kelionė, bendras pasivaikščiojimas, galimybė prisiliesti prie kultūros – vaikams ir šeimoms sugrąžina gyvenimo džiaugsmą, padeda išlipti iš kasdienės rutinos. Jie ne tik labiau pažįsta Lietuvą, bet ir pradeda jausti ryšį su šia vietove.
Nuo humanitarinės pagalbos – prie integracijos
Šiuo metu pagrindinis Angelikos ir jos komandos tikslas – ne tik padėti, bet ir integruoti nuo karo nukentėjusius asmenis. „Pirmais metais reikėjo aprūpinti nukentėjusiuosius elementariausiais dalykais – maistu, drabužiais, indais. Šiandien svarbiausia – integracija. Kad žmonės netaptų atskirta bendruomene“, – pabrėžia ji.
Pasak Angelikos, tinkama integracija turi vykti iš abiejų pusių: „Jei žmogus tik ateina gauti pagalbos ir lieka už bendruomenės ribų – tai nėra integracija. Tai – izoliacija.“ Ji tikina, kad šios paramos modelio pasekmes galima matyti Vakarų Europos patirtyse – išmokos ir pasyvūs paramos modeliai ilgainiui sukuria priklausomybę ir atitolina nuo tikro įsitraukimo.
Integracija – ne per išmoką, o kvietimą prisijungti
Angelika neslepia – ji skeptiškai žiūri į paramos modelius, paremtus išmokomis. „Integracija nėra apie „duoti viską“. Tai – apie galimybes, apie kvietimą prisidėti. Tai – apie vertybių parodymą, ne jų primetimą“, – teigia ji. Pasak jos, tik tada, kai žmogus pats nusprendžia priimti šalies kultūrą ir vertybes, atsiranda tikras ryšys.
Ji kviečia vietines bendruomenes aktyviai įsitraukti – rengti pažintines ekskursijas, amatų dirbtuves, kulinarinius vakarus. „Per paprastus, žmogiškus dalykus – gaminimą, dalijimąsi istorijomis, šventes – vyksta tikroji integracija“, – įsitikinusi Angelika.
„Asterics“ veiklos istorija – tai istorija apie žmogiškumą, atsakomybę ir reikšmingą darbą, kuris padeda su visapusiška atvykėlių integracija.
Angelika mums visiems primena, kad integracija nėra vienpusis procesas. Sklandžiai integracijai reikia abipusio įsitraukimo, aiškiai komunikuojamų vertybių ir realių galimybių atvykusiems žmonėms tapti bendruomenės dalimi.
Jei norite palaikyti Angelikos Ibrahimovos ir organizacijos Asterics darbą su nuo karo nukentėjusiais žmonėmis Lietuvoje – kviečiame prisidėti parama:
Gavėjas: VŠĮ Asterics
Įmonės kodas: 306293723
Adresas: Laugalių g. 6, Gargždai, LT-96178, Lietuva
Bankas: Swedbank AB
IBAN: LT52 7300 0101 7974 2157
BIC/SWIFT kodas: HABALT22
Paskirtis (neprivaloma): Parama integracijos veikloms
Angelika Ibrahimova: “Integration begins with human connection, not financial aid”
Angelika Ibrahimova is a civic activist, humanitarian project leader, and founder of the NGO Asterics. For over a decade, she has been supporting people forced to leave their homes due to war. Her path to Lithuania began before the war in Ukraine in 2022 – already in 2016, she and her family, together with Asterics, were actively collaborating with Lithuanian partners on refugee issues. However, it was only after the war began that Lithuania became the place she chose to stay long-term.
With her heart in Lithuania
Angelika emphasizes that her decision to stay in Lithuania was driven not only by logistics but by a deep cultural connection.
“Lithuanians are reserved, intelligent. I feel close to this culture,” she says. Although her native language is Azerbaijani and she later learned Russian and Ukrainian, Angelika now often finds herself thinking in Lithuanian.
“Lithuanian is a very difficult language, but I already understand a lot,” she smiles.
Support from the first days of war
Since 2016, Asterics has been a platform for long-term, targeted support for war-affected individuals. Initially, their efforts were fully voluntary – Angelika and her husband, both with over 20 years of business experience, personally helped refugees and supported orphanages. But as needs grew, especially with the rising number of children who lost their parents in the war, the organization expanded: specialized programs were launched for children with disabilities in Ukraine, work began with boarding schools, and educational and emotional support initiatives were introduced.
One of Asterics’ most significant projects, “Wounded Heart”, was designed for teenagers whose lives were shattered by war. The project offered them an alternative – a summer camp in Lithuania, alongside local peers.
“We wanted to show them that there’s another path. That life can be different – safe, meaningful, full of hope,” says Angelika.
She proudly shares that 10 out of 12 participants from the first group later enrolled in universities in Lithuania, Poland, or Germany. Some chose to study social work or education – directly inspired by the help they had received.
Later, “Wounded Heart” grew into a volunteer program: older Ukrainian schoolchildren and students began helping children in boarding schools. A volunteer school was established, where youth learned how to engage with war-affected children and provide emotional support. At one point, the organization had as many as 182 active volunteers.
This project became not just a form of aid but a powerful example of community-building – young people learned to care for one another, develop empathy, responsibility, and leadership.
Asterics’ activities
Angelika’s organization actively participates in international Erasmus+ projects, organizes vocational orientation camps for children, cultural exchanges, and excursions. All projects include both Lithuanian and Ukrainian children.
“I never separate the children. They’re all my children,” she says firmly.
The goal of Asterics is to foster unity, not separation. Celebrations, educational events, and trips are organized in ways that include not only refugees but also local children, families, and community members.
The biggest challenge: transportation
The greatest current obstacle for the organization, based in Klaipėda, is a lack of transportation. Even a simple trip to Vilnius – for document processing or embassy visits – can become a serious challenge for women with young children. Some have no one to leave their children with; others cannot afford a bus ticket.
In over ten years of activity, the organization has never held a public fundraising campaign. All projects remain free for participants.
This consistent approach is rooted in a strong ethical stance – volunteer work should not turn into a platform for money collection, but be based on trust and solidarity.
“If we could travel more often – in minibuses or vans – show the country, its regions, history, flavors, textures – those who arrived in Lithuania due to war would begin to feel they truly live here. And that’s a huge difference,” Angelika says with conviction.
What may seem like simple things – a trip, a shared walk, a chance to engage with culture – restore joy to children and families and help them break out of everyday monotony. They not only learn about Lithuania but begin to feel a genuine connection to it.
From humanitarian aid to integration
Currently, Angelika and her team are focused not only on helping war-affected individuals but integrating them.
“In the first year, we needed to provide basics – food, clothing, dishes. Today, the most important thing is integration. So that people don’t become an isolated community,” she stresses.
According to her, real integration must come from both sides:
“If a person only receives aid but remains outside the community, that’s not integration. That’s isolation.”
She notes that we can already see the consequences of such passive aid models in Western Europe – benefits without involvement create dependency and delay real engagement.
Integration is not about handouts – it’s about invitation
Angelika is clear: she is skeptical of aid models based on financial payouts.
“Integration is not about ‘giving everything.’ It’s about opportunities, about inviting people to contribute. It’s about showing values, not imposing them,” she says.
True connection only happens when a person freely chooses to embrace the country’s culture and values.
She encourages local communities to take active roles – organizing introductory tours, craft workshops, and culinary evenings.
“It’s through simple, human things – cooking, sharing stories, celebrations – that real integration happens,” Angelika believes.
The story of Asterics is one of humanity, responsibility, and meaningful work that fosters the full integration of newcomers.
Angelika reminds us that integration is not a one-sided process. Successful integration requires mutual involvement, clearly communicated values, and real opportunities for newcomers to become part of the community.
If you’d like to support Angelika Ibrahimova and Asterics in their work with war-affected individuals in Lithuania, you’re welcome to contribute:
Recipient: VŠĮ Asterics
Company code: 306293723
Address: Laugalių g. 6, Gargždai, LT-96178, Lithuania
Bank: Swedbank AB
IBAN: LT52 7300 0101 7974 2157
BIC/SWIFT code: HABALT22
Purpose (optional): Support for integration activitity