Prieš gerą savaitę prekybos centre laukiant eilėje prie kasų pakliuvau į
konflikto sūkurį. Gal dėl to, kad veikiant tik vienai kasai žmonės ilgai laukė ir
buvo suirzę, gal tiesiog pavargę po ilgos darbo dienos, bet prieš mane
atsiskaitančiam už prekes vyriškiui iš už mano nugaros pasigirdo komentaras
raginantis pasiskubinti. Raginimas nebuvo įžeidžiantis, bet buvo pasakytas
rusų kalba. Kasoje atsiskaitantis vyras tarsi sprogo: kaip tu drįsti čia būdamas
rusiškai šnekėti?! – keldamas kumščius ir prie rusakalbio puldamas artėjo
įtūžęs vyras. Atrodė, kad tuoj prasidės muštynės, tačiau karštuolį sutramdė
šalia stovėjusi jo žmona. Taip ir nesužinosime, ar prie konflikto vos
nepasibaigusio smūgiais prisidėjo laukimo frustracija, ar raginančio paskubėti
tonas, bet pakankamai aišku, kad rusų kalbos panaudojimas šioje situacijoje
tapo esminiu protrūkio veiksniu. Šis incidentas iliustruoja platesnį
visuomenės nuostatų pokytį Lietuvoje.

Naujausio visuomenės nuostatų tyrimo (Lietuvos socialinių mokslų centro
Sociologijos instituto Etninių tyrimų skyrius, Diversity Development Group ir
Media4change, 2022) duomenimis, iš visų Lietuvoje gyvenančių žmonių
grupių per paskutinį laikotarpį labiausiai pablogėjo požiūris į rusus. Paklausus
Lietuvos gyventojų, su kuo nenorėtų dirbti vienoje darbovietėje, kam
nenorėtų išnuomoti būsto, ar gyventi kaimynystėje – didžiausias kritimas –
ties rusais. Čia verta paminėti, kad asmenys su psichine negalia, asmenys iš
įkalinimo įstaigų, romai, homoseksualai ar lietuviškai nekalbantys kenčia dar
labiau, tačiau didžiausias negatyvus pokytis įvyko rusų atžvilgiu.

Rusijos agresijos prieš Ukrainą kontekste neįmanoma likti abejingu, tačiau
sunku racionalizuoti viešame diskurse vis dažniau pasigirstančius raginimus
uždaryti rusakalbes mokyklas ir darželius bei atšaukti rusų, kaip antros
užsienio kalbos pasirinkimą mokykloje.

Lietuvoje mokymąsi gimtąja kalba garantuoja įstatymas, tautinės mažumos
gali puoselėti savo kultūrą, išpažinti religiją, mokyti vaikus gimtąja kalba.
Daugiausia šia teise naudojasi lenkų ir rusų etninės grupės. Ar siūlymas
palaipsniui mažinti ugdymąsi gimtąja kalba įtrauks kitas tautines mažumas?
Ar bus išskirta tik viena – rusų etninė grupė? Lieka spėlioti, tačiau čia verta
pabrėžti, jog viešas kvietimas bet kokioms žmonių grupėms apriboti teises
(diskriminuoti) yra traktuotinas kaip neapykantos kurstymas.
Nemažiau svarbu klausti ir kaip šiame fone jaučiasi Lietuvos piliečiai
besimokantys savo gimtąja (pvz., rusų) kalba? Atsakymą į pastarąjį klausimą
sufleruoti galiu aš, mat per pastaruosius mėnesius aplankiau daugybę
mokyklų ir bendravau su šimtais mokinių. Aš jų klausiau, ar jie susiduria su
neapykantos kalba nukreipta savo adresu. Jeigu Lietuvių kalba
besimokančiose mokyklose teigiamai atsako tik vienas iš trijų, tai tautinių
mažumų mokinių – bent dvigubai daugiau.

Nenuostabu, jog Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba teigia sulaukianti
nemažai skambučių iš tėvų ir pedagogų klausiančių, ką daryti, kad vaikai
nesityčiotų iš rusakalbių bendraamžių. Mokytojai ir mokyklų vadovai teigia,
jog tarp vaikų fiksuojami neapykantos kitakalbiams atvejai. Tai atsispindi ir
pastarųjų metų neapykantos kurstymo atvejų perduotų teismo nagrinėjimui
statistikoje, lyginant su 2021 metais jų skaičius padvigubėjo.

Baudžiamasis įstatymas byloja: tas, kas viešai tyčiojosi, niekino, skatino
neapykantą ar kurstė diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį
dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, neįgalumo, rasės, odos spalvos,
tautybės, kalbos, kilmės, etninės kilmės, socialinės padėties, tikėjimo,
įsitikinimų ar pažiūrų yra baudžiamas pagal 170 straipsnio 2 dalį – bauda arba
laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
Griežtokai sakote? Na, neapykantos kalba (angl. hate speech) pasaulyje
dažniausiai baudžiama itin griežtai ir tam yra rimtos priežastys.

Šiandien mokslininkai, tyrinėjantys modernius genocidus, pripažįsta, kad
daugelis jų pereina labai panašius etapus. Pirmoji šios neapykantos piramidės
pakopa – šališkumumas, stereotipizavimas, žodiniai išpuoliai, apkalbos,
menkinantys juokeliai ir anekdotai nukreipti prieš žmogų ar žmonių grupę.
Tokia mikroagresija atsiskleidžia kasdieniuose, tiek tyčiniuose, tiek
netyčiniuose elgesio ir komunikacijos aktuose reiškiant neigiamą požiūrį į
marginalizuojamą grupę ar jai priklausantį individą.

Po to seka individualūs įžeidžiantys veiksmai, grasinimai, priekabiavimas,
niekinantys epitetai, atviras kvietimas diskriminuoti, smurtauti, atsikratyti,
ištremti. Kviečiama apriboti „jų“ teises, ar tai būtų teisė balsuoti, ar teisė į
mokymąsi gimtąja kalba. Šiame etape neretai naudojama dehumanizuojanti
leksika, kai žmonių grupė prilyginama gyvuliams, parazitams, kenkėjams ar
kitaip nužmoginama.

Trečias etapas – vykdoma diskriminacija. Ekonominė, politinė ir kitokios
formos diskriminacija dažnai lydima segregacijos, atskyrimo, izoliavimo. Tai
gali pasireikšti atsisakymu išnuomoti būstą, atleidimu iš darbo, atsisakymu
suteikti paslaugas ir pan. Šiame etape koreguojama teisinė bazė, apsunkinant
demokratinį dalyvavimą ar pvz., diskriminuojant švietimo sistemoje ir pan.

Priešpaskutinis etapas – šališkumu motyvuoti pavieniai ir grupiniai smurto
proveržiai, nuosavybės gadinimas, padegimai, vandalizmas, išniekinimas,
užpuolimai, žaginimai ir prievartavimai, nužudymai.

Piramidės viršūnėje sistemingas žmonių grupės naikinimas – genocidas.

Šia piramidę galima iliustruoti daugeliu pavyzdžių. Pavyzdžiui, Mianmare
budistų dauguma musulmonų rohinijos etninės grupės mažumos adresu vis
dažniau reikšdavo negatyvius epitetus lyginant juos su blusomis ir rakštimis,
kurias „reikia išrauti“. Normalizuota nužmoginanti kalba, laikant šią etninę
grupę mažiau nei žmonėmis, sudarė sąlygas jai taikyti ir žemesnius etinius
standartus, diskriminuoti. 2016 – 2017 m. prasidėjo smurtas,
išprievartavimai, namų padegimai, padegimai užremiant duris (kad sudegtų
ir šeimininkai), masinės žmogžudystės. Rezultatas: 40 000 nužudytų, 20 000
išprievartautų žmonių ir 1.2 mln. pabėgėlių. Didžiąją dalį nužudymų atliko
kaimynai arba to paties kaimo gyventojai. Tokią pat istoriją galima papasakoti
apie Ruandos tutsių etninės grupės genocidą. Neapykantą kurstanti kalba
liejosi iš radijo imtuvų. Iš pradžių tutsiai vadinti tarakonais, po to priešais. Po
to, sekė smurtas. Per tris mėnesius daugiau nei pusė milijono nužudytųjų.
Tokių pasakojimų galima pateikti ir iš Srebrinicos skerdynių, kai per vieną
mėnesį buvo nužudyti 8 000 bosniakų (Bosnijos musulmonų), ir iš jazidų
genocido šiaurės Irake 2010 m. ir kt.

Pavyzdžiai radikalūs ir šokiruojantys, tačiau išvada paprasta: neapykantos
kalba kursto ir yra pirmas žingsnis vedantis link fizinio smurto. Minėtas
incidentas parduotuvėje, drastiškas Lietuvos gyventojų požiūrio į rusų
mažumą pokytis, vieši svarstymai panaikinti rusų kalbos pasirinkimą švietimo
įstaigose bei mokinių savijauta kelia didelį nerimą žmogaus teisių gynimo
kontekste.

Kraštutinės dešinės ideologija turi daug skirtingų apibrėžimų, tačiau
daugumoje jų kartojasi trys bruožai: 1) autoritarizmas (vieno asmens ar
mažos grupės valdžia; suvaržytos piliečių teisės; militarizmas);
2) antidemokratinės ir anti-liberalios pažiūros; 3) anti-egalitarizmas
(tikėjimas, kad tam tikros socialinės grupės (dažnai tai tauta, lytis, rasė ar
religija) yra natūraliai menkesnės ar prastesnės. Primena Putino Rusiją, ar ne?

Panieką Putinui, kuris, tikiuosi sulauks Hagos tribunolo už nusikaltimus prieš
žmogiškumą ir karo nusikaltimus, reikškime per pagalbą Ukrainai ir
pabėgėliams bei mažumoms, ne per vidinių priešų paiešką. Jeigu kažkam
atrodo, kad Lietuva bus saugesnė asimiliavus ir nutautinus vietos rusus, tai
čia paprieštarausiu. Mes, geriau nei bet kas kitas turėtume žinoti, koks šis
procesas skaudus.

Būtent saugios ir klestinčios mažumų bendruomenės yra stiprios
demokratiškos šalies bruožas. Pliuralistinės demokratinės visuomenės tuo ir
skiriasi nuo autoritarinių režimų – jose sugyvena ir nėra diskriminuojamos
jokios mažumos, nėra varžomos piliečių teisės, jokios socialinės grupės nėra
laikomos menkesnėmis ar prastesnėmis.

Lietuva yra demokratiška ir teisinė valstybė, o įstatymai saugo visus žmones,
nepriklausomai nuo to, kokia kalba jie kalba, ar kokiai etninei ar socialinei
grupei priklauso. Neapykantą kurstanti kalba Lietuvoje yra nusikaltimas, jeigu
nukentėjote asmeniškai, ar pastebėjote neapykantos kalbą kitų adresu,
nedelsdami praneškite atitinkamoms institucijoms.

Daugiau informacijos apie neapykantos kalbą bei nuorodas, kur kreiptis galite
rasti https://nepyka.lt/. Čia, keletas pirmųjų nuorodų, kam reikia pranešti:

POLICIJAI. Iškilus grėsmei gyvybei, sveikatai, saugumui ar turtui, skambinkite
bendruoju pagalbos telefonu 112. Pareigūnai turi nedelsdami atvykti į
nusikaltimo vietą ir suteikti reikalingą pagalbą. Būtinai paminėkite, kad tai su
neapykanta susijęs nusikaltimas. Apie nusikaltimą galima pranešti ir
užpildžius elektroninę pranešimo anketą svetainėje „Epolicija.lt“. Tokia pat
tvarka galite pranešti ir susidūrę su neapykantos kalba (šūkiais gatvėje,
žinutėmis, komentarais internete). Be to, policijai pranešti galite ir Facebook
socialiniame tinkle Policijos virtualus patrulis arba siųsdami el. laišką adresu
virtualus.patrulis@policija.lt. Žinutėje būtinai pridėkite ekrano nuotrauką,
laiką, vardus, slapyvardžius, grupės pavadinimus ir kt. aktualią informaciją.

ŽURNALISTŲ ETIKOS INSPEKTORIAUS TARYBAI. Pastebėję neapykantos kalbą
visuomenės informavimo priemonėse (straipsniuose, leidiniuose, reklamose,
socialinių tinklų įrašuose ir kt.) praneškite Žurnalistų etikos inspektoriaus
tarnybai. Skundą galite pateikti internetu arba atsiųsti adresu Gedimino pr.
60, LT-01110, Vilnius.

* * *

Jogaila Vaitekaitis yra Diversity Development Group darnaus vystymosi
švietimo ekspertas.

Tekstas parengtas įgyvendinant LR Teisingumo ministerijos finansuojamą projektą
Tarpbendruomeninis supratimas ir saviraiška be neapykantos.
Projektą vykdo Žmogaus teisių stebėjimo institutas, Trans
Autonomija ir Diversity Development Group.